Siek tiek su sypsena ir pasikandziojimu (pavadinime sio blogo post’o), bet isties pradedu nuosirdziai isimylet Deli, tiksliau tariant indiskaji metropolitena.

Kaip tikra vyra - su nuostabiu raumeningu kunu, placia it pusiaujas krutine (didziulis, besidriekiantis dar ir uz horizonto), reljefiniu pilvuku (cia namai, cia gatves, cia lusnos, cia senoviniai griuvesiai, cia karaliskas parkas, cia naujutelaitis prekybcentris) ir, zinoma, igimtais arba ilgainiui igytais minusais - visada paleista “kakaryne” (nuolatinis triuksmas, nenutrukstantys pypinimai, rekaujantys ala besiderantys ir tau jau nereikalinga daikta kisantys indai, dulkes), nuolatiniu “laginimu” (kamsciai, baisingi atstumai ir begale laiko juos bandant iveikt).

Ir vis delto, kai ateina vakaras

Visi dienos rupesciais kartu su per diena spejusiu ikaisti duso vandeniu nusiplauna. Lieka tik tai, kas labiausiai dziugina. Ramybe. Grozis - ne manekeniskas, ne perdetas, bet naturalus ir, svabiausia, savotiskas. Kai supranti, kad nors ir truko siek tiek laiko, bet pagaliau tu priemi ji tiesiog toki, koks jis yra, o jis priema tave. Tuomet visos bedos isnyksta it dumas. Tampa: “ai, gerai kazkaip” ;)

Su tokiom mintim griztu i Delio ritma is filmavimu. Pasiilgau as jo… ;)

Labanakt.

P.S. Kalta kalta kalta. Taisysiuos taisysiuos taisysiuos. Naujienu daugiau negu pajegumu (ramu) mano galvoje apdoroti informacija ir pateikti pagaliau ja jums. Bet ji tikrai bus!!! Tikrai tikrai tikrai!!!

AFROgliuck

patiko (0)

Rodyk draugams