Laikas: Atograzu ziema. 2010 sausio 21 diena sauleta ketvirtadienio popiete. (pastarosios detales specialiai blogo irasui buvo tikslintos, nes: cia laikrodziai nematomi, nes jie patys nusprendzia, kada eiti, o kada sustoti. mobilus nenaudojami, nes jie irgi chilina isjungti. savaites dienos neegzistuoja, nes saule visvien kyla ir leidzias, bangos visvien ritas i kranta ir atgalios.. klausite, kaip visa kita? - atsakymas labai paprastas: “VISA KITA CIA TIESIOG NESVARBU”
Scena: Pietu Srilankoj: saule, Indijos vandenynas, palmes, kiek tik akys aprepia, ir medine bakuze.
Veiksmas: Lipu laiptais ir linksniuoju: “As chilinu, tu chilini, jis ji chilina, mes…”
Moralas: Ot geras gyvenimas :D:
Uzkulsiai: “Bakuze” turiu omeny ta medini namuka, kuris matosi nuotraukos fone su siaudiniu stogu ir staliukais po juo.
PABAIGA
*vat cia turetu buti video is sri lankos, kuris trunka nedaugiau negu 3 minutes, bet youtube bande uzkrauti daugiau negu para. Rezultate? Snipsto de la sri lanka interneto because of neighbourhood of indian quality and OFCOURSE “INDIAN PRIDE”,bet netgi tai nebesvarbu.nera to, bus kita. ENJOY!
p.s. Silti ir sauleti linkejimai nuo Indijos vandenyno krantu is po palmes pietineje Sri Lankoje (Mirrisa).
p.p.s. Pagaliau sugrizau i bloga… ale ilgai truko… Trumpa versija kodel: nuo Gruodzio su kuprine ant peciu keliavau skersai - isilgai per Indija, kol pagaliau netiketai atsiduriau cia ;)
Bandau vel grizti i mokslus.. Tiksliau i pradetus ir veliau pakeistus i malonesnius. Vel sedu prie ekonomikos. Sikart mano “target’as” ne kas kita kaip Europoje ir visame vakariniame pasaulyje itin aktuali tema “Meltdown 2008″. Hm… O as juk taip toli nuo visko vakarietisko, civilizuoto, iprasto, suprasto, perprasto ir prisijaukinto. Paradoksalu, bet, tikriausiai, kaip ir visas gyvenimas. Grizti ten, kur ir pradejai.
Tarnas namuose - akivaizdus priekaistas, kad jau jus sanguinis buvai priskirtas ariju rasei, uz kuria turi susimoket
Siuo momentu, lygiai 2:31 nakties, sprendziame dilema, kuri neduoda ramybes jau geras menuo. Musu tarno valandinis atlyginimas yra didesnis negu musu paciu!!! “Welcome to Incredible India” - toki atsakyma gautume is betkurio vietinio. Nors isties.. Tai tik akiu dumimas ir kvailas pasiteisinimas charginant isivaizduojamai pinigais be pastangu aptekusius europiecius, na, tiksliau, baltaodzius. Stai tau ir priklausymo ariju rasei kaina. O taip akivaizdu, kad mokame landlord’ui ne tik plystanti nuo pervirsio nuomos mokesti, bet dar plius jam ir tarna islaikome, mokedami atlyginima lygiai 4 kartus didesni negu vietines rinkos kaina.. Bet mes juk lietuviai, sitaip svetimais nepasitikinti tauta, kad vien del draudimo (minties, jog svetimas atejes i namus apvogs, o sitas - ne) mokame didesni, kartais skaiciuojama atlyginima.
Idealizuojama Ateitis prasideda nuo praeitis
Bet sikart ne apie tai. Kazkaip ilgai jau buvau pamirsusi, kuo gyvenau Lietuvoje, kuo tikejau, kokia nuotaika isgyvenau viduje ir kokiomis emocijomis dalinausi su aplinkiniais. Siandien turejau “uzduoti” susirasyti savo viso ilgo gyvenimo maisto raciona, nes ryt einu pas persona, kuri skaitys mano praeiti, analizuos dabarti ir “pades” susikurti mano pacios idealizuojama ir trokstama ateiti.
Atgal i pasaku pasauli - Fejoms pargriztant, o gal pargriztant pas fejas?
Taigi, pradejus nuo vartojamo maisto, baigiau sau budingiausiais bruozais ar dalykais, kuriuos zinau turinti kaip savo asmenybes vienas is sudedamuju daliu, taciau, manau, esancias keistomis arba nelabai daznomis kitiems. Tada viskas atgime is naujo.
Taigi, tariu MAGISKU SAPNU, i kuri laika nelankyta, bet, pasirodo, tikrai nepamirsta, o dabar jau ir indiskais rastais pamarginta pasaku pasauli sugrizus,
Jusu,
AFROgliuck
p.s. Siandien pirmas vakaras Delyje, kai vos praverus langa vesa akimirksniu isisuka ir i vidu.
p.p.s. Ryt nakti mazdaug tokiu pat metu isvykstame i taip svajotus Himalajus. Sake, naktys ten nuostabaus grozio. Zvaigzdes neitiketino ryskumo. Dangus - nors imk ir raizyk lyg ant drobes, cia pat gulincios molberte.. O pas mus prasidejo jaunatis.. Nepasididziuosiu. Palengvele pasigriebsiu delnais menuli (cia jis jaunaties metu ne vertikalus, o horizontalus. Kaip lopsys), isitaisysiu lyg milziniskose supuoklese ir skriesiu palei kalnu virsunes vis karts nuo karto uzkabindama jas koju pirstu galiukais. Kitaip nepatikeciau, kad visa tai realu.
Siek tiek su sypsena ir pasikandziojimu (pavadinime sio blogo post’o), bet isties pradedu nuosirdziai isimylet Deli, tiksliau tariant indiskaji metropolitena.
Kaip tikra vyra - su nuostabiu raumeningu kunu, placia it pusiaujas krutine (didziulis, besidriekiantis dar ir uz horizonto), reljefiniu pilvuku (cia namai, cia gatves, cia lusnos, cia senoviniai griuvesiai, cia karaliskas parkas, cia naujutelaitis prekybcentris) ir, zinoma, igimtais arba ilgainiui igytais minusais - visada paleista “kakaryne” (nuolatinis triuksmas, nenutrukstantys pypinimai, rekaujantys ala besiderantys ir tau jau nereikalinga daikta kisantys indai, dulkes), nuolatiniu “laginimu” (kamsciai, baisingi atstumai ir begale laiko juos bandant iveikt).
Ir vis delto, kai ateina vakaras
Visi dienos rupesciais kartu su per diena spejusiu ikaisti duso vandeniu nusiplauna. Lieka tik tai, kas labiausiai dziugina. Ramybe. Grozis - ne manekeniskas, ne perdetas, bet naturalus ir, svabiausia, savotiskas. Kai supranti, kad nors ir truko siek tiek laiko, bet pagaliau tu priemi ji tiesiog toki, koks jis yra, o jis priema tave. Tuomet visos bedos isnyksta it dumas. Tampa: “ai, gerai kazkaip” ;)
Su tokiom mintim griztu i Delio ritma is filmavimu. Pasiilgau as jo… ;)
Labanakt.
P.S. Kalta kalta kalta. Taisysiuos taisysiuos taisysiuos. Naujienu daugiau negu pajegumu (ramu) mano galvoje apdoroti informacija ir pateikti pagaliau ja jums. Bet ji tikrai bus!!! Tikrai tikrai tikrai!!!
Pas mane, Indijoje, kuo toliau, tuo greiciau laikas bega. Vis daugiau veikiam, bunam, matom, stebimes, isimylim.
“Kai viskas vercias ir keicias” arba “Laikinai iskeitem “Varanasi” i Julia Roberts”
Taigi, vakar, penktadieni, pradejome savo ilgaji savaitgali, nes pirmadienis cia nedarbo diena del kazkokios valstybines musulmonu sventes. Mes nusprendem patraukti link taip ilgai mano issvajotojo Varanasi. Bet pakeliui buvome sustabdyti ir viena, kas beliko, riksos vairuotojui apsisukt ir vezti mus atgal. Vaziavome tiesiai i ofisa, ten iskart atgavome pinigus uz sumoketus Varanasi bilietus pirmyn ir atgal.
Pakeliui vaziuojant mums paskambino agentas, kuris dirba filmu industrijoje. Jau anksciau sutareme, kad sutinkame filmuotis Paramount Pictures statomame kine “Eat Pray Love” su Julia Roberts!!!! DAR DAUGIAU CIA
Cia video, kuri netiketai radau vos pries keleta minuciu:
Siandien vakare isvykstame jau i filmavimosi vieta, truputi uz Delio, i Ashram’a! Ten ir gyvensime filmavimo dienomis, kad nevazineti neimanomu Delio atstumu ir nekovoti su nuolatiniais Traffic Jams. Visi nekantriai laukiam nesulaukiam. That’s Massive!!!!
Rockin’ Delhi night life
"Manre" Saket, New Delhi
“Manre” klube vakar vyko psytrance vakarelis, kuri indai vadino “electro party”. Tiesa, techno irgi labai megstama muzika.. Na, sita dalis nevisai man prie sirdies. Bet visiskai nauja ir keista man buvo vakar tai, akd tokioje luxurous ir posh vietoje vyko “psy” vakarelis. Tiesa, didzejaujantys sveciai buvo is Izraelio “System Nipple” (idomu? - pasiyoutubinkit). Ir turejau garbes susipazinti su sio klubo interjero dizaireniu. Visiskai paprastas vaikinukas, o padare puiku darba, Klubas isties ispudingas, vakarietiskas, minimalistiskas ir kupinas estetikos (kuri kol kas dar pakankamai retas reiskinys Delyje)
Na, va, antradieni buvome vienos rusaites modeles gimtadienyje. Ten buvo zurnalistai, fotografai, etc.Ta vakara nesupratau, kodel, bet foto objektyvai mane labai jau mego. Vokieciai ir Italai pradejo klausineti, ko nezino apie mane ;) Ir pati ilgainiui netgi sutrikau, nes Lietuvoje apskritai tikriausiai turi buti ypatingai prisidirbes ant visos Marijos zemes ir dar daugiau, kad tiek sulauktum demesio.
“Ashoka Hotel”, Diplomatic Enclave, Chanakayapuri, New Delhi
Vakar ta pati fotografa susitikau jau veliau kitur, Capitol klube (Ashoka viesbutyje). Snekuciavomes, rodos, butume pazistami jau kuris laikas. Jis iskart pasidomejo ar maciau nuotraukas. “Su ta salyga”, iskart grizus namo uzsikroviau India Times puslapi, o jame stai ka radau! SPAUSK CIA
Amerikietiskai Indiski gimtadieniu ypatumai “CAKE YOUR FACE”
Beje, pasirodo, cia ne bajeris, kad Indai turi tradicija: jubiliatui gimtadienio proga teksti visa torta tiesiai i veida. Tai teko matyti jau net keleta kartu, tiek unievrsitete, tiek ir dabar Veros (modeles) gimtadienyje. Pradedu nelaukt savo gimtadienio, nes mainu studentai (vokieciai ir italai) vis rimciau uzsimena apie sios amerikietiskai indiskos tradicijos pratesima ir mano gimtadineio proga. Oooiii….
“nepaskendai dar toj indijoj? univeras dar funkcionuoja? :D” - toki laiska gavau is vieno susirupinusio draugelio, kuriam jau buvau papasakojus sveiziausias naujienas apie sugrizusius musonus.
Stai, ka atrasiau jam ir kitiems draugams musu saikoje:
“A cha cha!!! Gerai cia pataikei!!! As nepaskendau, bet vakar nuvarem i univera is 7lietuvaiciu tik 4 paciai pirmai paskaitai 8 val ryto. Atvarom. O ten pustutis pastatas, didesne dalis lauke stovi. O musu paskaita turejo buti rusy. Pradedam leistis, mus sustabdo ir kad pasakoja kazka hindi, mes nesuprantam, tada tas bicas parodo i grindis rusyje. O TEN - VISKAS PLAUKIA :DDD paskaitu nebuvo :D (pasirodo, pas juos musonai kaip pas mus minus25 pradinuku sulese). O va, mes, lietuvaiciai, kaip pavyzdingi moksleiviai nuo arklo kartos i mokykla traukem ziniu semtis . Kaip tikri partizanai supranti :D
Tiesa, vakar buvau uzkviesta i uzdara “VOGUE” vakareli nerealiai prabangiam komplekse. Labai patiko. “Nulioviausios tackes”, kokiu gatvese nepamatysi Delyje, zmones ypatingai stiliovi (netgi vintage buvo apsirenge, kas maniau Indijoje apskritai neegzistuoja, nes tai net Europoje skaitosi labai kieta.) Pirmas dalykas, ka iejus pasakiau: “Atrodo, as miriau ir patekau i mados roju!”
dlf-emporio. Vogue night pastatas
Na zodziu labai labai labai fainai. Ten yra netgi Cartier!!!! Ir Tiffany’s.. ir dar daug daug..
Tiesa, sudauziau vakar ryte savo pastoviai laikina “Hello Kitty” laikrodi, tai ta proga galvoju reiketu nauju apsirupinti, du jau yra krite i aki, tik dar gaila pakankamai babkiu i kisene neikrito jiems pirkti :D
DLF Emporio, Delhi
Vakar Delis buvo baisingai lietingas, slapias ir apsiniaukes. Buvo labai jauku. Iskart primine Londona ar mano mylimiausiaji Paryziu. Prisiminiau daina “London in the Rain”. Parodziau Ugnei (mergaitei su kuria gyvename). Ji ta daina pirma karta isgirdo. O man ta daina skamba kiekviena karta kai pradeda lyti. Ieinam i “DLF EMPORIO” (ta vieta kur vyko “Vogue” night”) ir ka tu manai - skamba fone ant repeato “London in the Rain” ;)
Nu zodziu, ciotka cioka!!!
Linkejimai is lietingo ir stilingo Pietu Delhi!
A.
connaught-place
p.s. O pas mus ir toliau pila. Jau n-toji diena is eiles. Buvau susiplanavus susitikima su vienu pazistamu indu, kuris turejo parodyti “Connought Place”. Nebe labai tikiu, kad siandien isvis kur nors lysiu lauk.
Ryt 5:30 isvyksta i Agra dvieju dienu pazintinei kelionei. Kazkaip jauciu ji bus ne tiek pazintine, kiek mieguistine (vakar grize is univero, sugriuvome i musu mergaiciu lova gal 4-iese ar 5-iese ir draugiskai nuluzom. Pramiegojom visa diena, bet labai jau saldus miegas buvo ;) (tik gaila, kad dar dar ne karto Indijoje nesapnavau… Negi cia negyvena sapnai?
p.p.s. Vis delto lekiu i “Connought Place”. See ya! ;)
Svieziausios naujienos is Delhi: miestas jau nuo vakar vakaro plaukia. Siandien situacija isvis nepavydetina. Vandens iki keliu. Per balkonus bega i vidu, rusiai uzpilti, eismas striges, pagrindines gatves nepravaziuojamos. Stichija siaucia.
Tiesa, paradoksalu: namuose vandens neturime jau antra diena is eiles.
P.S. Bet tai, atrodo, ir yra tirasis Delhi veidas. Be jokios pompastikos, kico, cigoniskumo, triuksmo, smalkiu. Pure rainy Delhi. Kai viskas sustoja. Lieki tu ir Indija. Ir niekam nepasipriesinsi. Stichija sneka pati uz save.
Pirmadienis (2009 08 25)
Jau isimyletuose namuose su puikiausiu indiskos virtuves sefu visoje Indijoje apturejome “paskutine vakariene” pries savarankisko gyvenimo pradzia.
Nors praejo vos 3-4 dienos, taciau spejome ne tik prisiklausyti indisku gyvenimo ypatumu, bet ir dali ju perimti. Iseinant is namu, tarpduryje sumisome. Priezastis buvo paprasta, o tuo paciu ir ne. Atsisveikinome su visais - tarnais, Sargamuku, sveciu ir Keralos, Argi, Egle. Liko paskutinis zmogus - tai garbingiausio amziaus persona - Argi tevas. Pagal visus Indiskus paprocius isreiskeme pagarba jam taip: palieti ranku pirstu galiukais abi kojas, tada nedideliu mostu palieti savo saules taska svytuokle vesdamas ranka link kaktos vidurio. Jis mus taip pat palaimino. Tokie buvo paskutinieji musu momentai jau su indiskais ypatumais pries persikeliant i naujuosius namus Delyje.
Gavau stoga virs galvos Indijoje mainai i viena diiiidele skola toli Europoje
Diena, kai buvo like nedaugiau nei 2 valandos iki isvykimo is Vilniaus autobusu stoties i Varsuva, paskambines draugas, perdaug nesureiksmindamas, uzsimine, jog i musu universiteto pasto dezutes atejo informacija su naujais studiju planais. Manajame draugas pastebejo skola. Ar ramia sirdimi iskart parasiau laiska, jog yra isivelusi klaida ir isvykau i margaja Indija. Sivakar, pries pat issikraustant, atsidariusi pasto dezute, radau zinia, jog tai nera klaida, nes galutinese lentelese yra nurodyti butent tokie duomenys. Ir vel… Radau stoga virs galvos ir gavau neitin malonia staigmena is siuo momentu tokios tolimos Europos centro. Ech… Ir vel dusioj nerimauju, kaip cia viskas issispres.
Namai namuciai salia Malviya Nagar - Shivalik
Aciu dievui, mus toliau sefuoja Egle su vyru. Neleidzia naktimis vaikscioti vienoms. Na, tiksliau, vos sutemus (o cia temsta anksti - apie 17:30 vakare). Taigi issiunte vairuotoja su didziuliu, “niauktais langais” dzipu, prikrautu musu daiktu. Ju tiek daug spejome uzgyventi per pirmas keturias dienas, kad ciuziniai vaziavo ant dzipo stogo. Vaikinai musu jau lauke Shivalik “Rose” parkelyje (i kuri iseina naujosios gyvenamos vietos balkonas - visai kaip Noragiskese. Pasirodo, neveltui dar lietuvoje puse zodzio uzsiminiau, kad kraustausi is lietuvisku Noragiskiu i indiskas). Pirmas klausimas, kuriuo mus pasitiko vyrija, buvo: “Ir kur tokia tacke nurovet?”. Deja, neilgai mes tuo dzipuku dziaugemes, bet supratome, kad sudetingai butume kitaip sukesi, jei ne Egles ir Argi rupestis.
Neperilgiausiai panaktineje, dar vis irenginejamame, svieziai dazytomsi sienomis bute, patraukeme ilsetis.
Paskutinis avantiuristas musu lietuvisko rinkinuko Indijoje
Antradienis (2009 08 26)
Is pat ryto sulaukeme savajame butuke sveciu. Atvyko paskutinis musu puses metu avantiurai pasiryzes lietuvaitis Domas. Ta diena, jam ne neleidome atsipusti. Tiesiai is oro pas mus pro duris izenges, nusimete lagaminus ir isleke paskui mus i indiskas gatves. Cia pat pasigavome riksa, lekeme pirma diena visi kartu i universiteta, kuris yra isikures geras gabaliukas nuo pietu Delio (Farms dalyje). Chatarpur kelyje, Satbar. (apie bolivudiska universiteta velesniuose blogo irasuose netrukus)
Pirmas lietuviskas vakaras naujuose namuose Delyje
Viskas vyko visiskai naturaliai ir visiskai lietuviskai. Pradzioje isleke i stadiona, apaugusi zaluma, kuria nedaugelis Delio vietu gali pasigirti, ten dziaugemes pagaliau mus pasiekusia vesa. Buvome stebimi is visu pusiu pro balkonus vietiniu. Dziaugemes vesa ir demesiu neilgai, nes nebeimanomai mus uzkapojo uodai, ir teko ju hood’o teritorija mums apleisti. Grizome i nors dar ir nevisai irengtus, bet jau malonisu namus. Nusedome musu, mergaiciu, kambaryje. Fone skamba “The Doors”.
Vakaro sukis - carpe diem
Pastariejie zodziai itin tinka europieciams atsidurusiems indiskos kulturos mesmaleje, kurioje negali nieko pakeisti, pastumti ar patraukti. Sako, jei negali pakeisti situacijos, keisk poziuri i ja. Taigi nelieka nieko kito kaip tik -
AFROgliuck
P.S. Labai jau simboliska - atveriame naujas duris Indijoje su skambanciais senais bet visada isliekanciais savais “The Doors” P.P.S. Dekoju visiems pasigedusiems manes. Gera zinot, kad ir uz juru mariu, bet esu nepamirsta. Jus as irgi nuolat atsimenu ;)*
- Netrukus mano bloge skaitykite:
* Milijonierius, kuriam priklauso “Taj Mahal” brandas, siulo mums apsigyventi jo viloje
* Informacija apie skola (kurios netuiru), dealinimas per atstumas. Kaip reikalai spresis toliau
* Issikraustom gyevnti i Shivalik parkeli - oficialiai be namu
* Nauajs draugas - Madagaskaro ambasadorius
* Moterims Indijoje ne vieta. Jauskites kaltos ir atgailaukite gimusios ne vyrais
* Kaip IIPM (indu universtitetas, kuriame esame atvyke su maianis) pinigus plove / plauna, o jei nesutinki moket, ne tik “ant raudono kilimo” iskviecia, bet is nepagristus skundus i Lietuva siuncia
* Ar galima sugadindinti jau tarptautiniu mastu sugadinta “IMIDZA”
* Kino vakaras lietuviskai indiskuose namuose “Nerutina”, “Baubas”
* Filmuojames afrikieciu unite band video klipe Gurgaon (Moderniajame Delyje)
* Casting’ai. Paramount pictures pritstavliajut “Litofcai filme su Julia Roberts”
* Pirmasis lietuviskas gimtadienis - Ugnei 21!
* Punktualumas? - Kas tai?
* Indijos paradoksai
* Karma vakaruose egzistuoja, Indijoje - vesi!
* Kada Delis graziausias ir tikriausias
* Ausrai brekstant su karvemis pareinanciomis is lauku salia 500 metu senumo pilietis dvaro teritorijoje
* Tarnas namuose?
* Daaaaug nuotrauku
“Ask your question” - taip prasidejo mano dabarties - ateities pamatymas. Egles, pas kuria esame apsistojusios, vyras Argi turi paveldejes viena ypatinga sugebejima is savo mamos. Tai skaitymas is delno. Gali skaityti visus, isskyrus artimiausius. Butent tokiu budu Argi suvoke, kad Egle bus artimas zmogus gyvenimo kelyje jam. Paemes Egles delna negalejo nieko iskaityti. Negali perskaityti ir Sargamuko gyvenimo istorijos - tai savas kraujas.
Ask Your Question
Velyva nakti, jau tradiciskai sededami ir snekedamiesi apie viska, netiketai suzinojome apie Argi talenta. Pirmoji savanore buvo mano bendrakeleive Egle (Him). Argi jai pasakojo is delno, bet kazkodel staiga nustojo ir atsisukes i mane tare: “Ask!” Kuri laika sumisusi, apskritai nesupratau, apie ka sneka. Veliau susideliojau viska i savo vietas. Pasidare aisku. Jau nuo pat pirmojo momento, kai suzinojau, kad Argi turi toki talenta, labai jau knietejo issiaiskinti bent esmines detales apie save. Taciau tai mano mintyse labai jau kontraversiskai skambejo. Naturalu ir zmogiska, kad geri dalykai motyvuoja ir ikvepia, o blogi ne tik negatyviai nuteikia, bet ir programuoja veikti butent ta kryptimi, ar bent jau stabdo tobulejima, judejima.
Your deep thinking is interrupting my view
Argi tese: “Your deep thinking is interrupting my view / reading of Egle.” Atsakiau, jog nesu tikra, kuris klausimas man aktualiausias. Netrukus galvoje liko tik vienas ramybes neduodantis dalykas: “Ar zmogus, kuri pazistu milijona metu, liks mano gyvenime.” Nusivyliau. Atsakymas buvo tiesus ir aiskus - “Ne”. Toliau sokiruota tesiau: “Jei ne, tai kas gi ji gali pakeisti?!!!” Pokalbis vyko per atstuma. Kad atsakytu i toki konkretu klausima, jam reikejo pamatyti mano delna. Pasidaviau. Neplanuota pauze, pertrauke musu pokalbi ir sita tema baigesi.
Meile
Kaip visiskai sublerus moteriskos gimines atstove, pirmaji klausima, padavus skaityti savaji delna, uzdaviau ne apie ka kita, o apie meile.
Suzinojau, jog yra zmogus, kuris daznai nesioja kuprine ir kepure. Minutele pamascius, garsiai ir impulsyviai pro dantis iskosiau - “NOOO!!!” Atsitokejus pradejau mastyti, kas jis. Argi pasakojo, kad tai geras zmogus (aut. past. geru zmoniu paprastai nemegstu ir nevertinu. Taip, zinau, kad tai nera labai jau protingas poziuris. Bet mano gyvenimas rodo, kad kuo ekscentriskesne asmenybe, tuo idomiau su ja. O man jau nuo pat vaikystes svarbiausia, kad butu IDOMU), visada nepastebimai besirupinantis manimi, mano gerove, komfortu. As jo, gali buti nepastebiu arba nesureaguoju. Po tokiu pareiskimu lauziau galva toliau..
Tai ar bus ta vienintele meile?
Neistverus paklausiau konkreciau: “Tai ar bus ta vienintele meile?” Atsakymas nudziugino: “Taip, bet kol kas jos nesutikai, niekas nepriverte pamesti galvos. Pasproginedavo emocijos kuri laika, bet labai nezymiai. Tiesa, zmogus, kuri ejo is proto del taves buvo. Jis buvo pametes galva ir ypatingai rimtai. O tavo tikroji meile dar priesaky.” Kas tas zmogus, man klausimu ne nekilo. Tai buvo vienas ryskiausiu epizodu mano 20 metu gyvenime.
Ismoke, ka reiskia nuosirdziai myleti
Brangus drauge, kuris buvai pametes galva del manes. Esu baisingai dekinga uz tai, kad parodei, ka reiskia taip stipriai ir nuosirdziai mylet, rupintis, gerbti ir kiekviena momenta apdovanoti begaliniu dziaugsmu. Aciu, kad ismokei myleti, vertinti ir gerbti. Aciu, kad parodei, kaip reikia myleti. Be taves tikriausiai ir dabar toliau klausciau, kaip reiketu elgtis ir kas ta meile isvis. Dekoju. Labai labai iki pasaulio kasto ir iki pat menulio, pauksciu taku su beatbox aidu balsingu tyrlaukiu kosmoso platybese.
Priese - auksta blondine, besimaudanti mano demesio spinduliu seselyje
Argi tese savo pastebejimus manajame delne. “Yra priese - auksta, blondine. Tau labai patiko jos pakabukas. Siuo momentu ji su ilga suknele. Kazkada buvo atvaziavus su savuoju, tiesa, labai laikinu vaikinu dviraciais pas tave. Ji nuolat buna salia, bet pavydi tavo demesio, todel uz akiu kenkia tau. Patariu jos vengti.” Bandziau atpazinti, apie ka kalba Argi. Neisejo. Ir toliau bandau atsekti, kas ji. Dar vis nesu tikra.
…Tyrinejo mano, delna, tada pakele zvilgsni i akis. “Oh, by the way, I like your eyes. I’ve noticed that earlier” ir tese toliau.
Tevynes sauksmas? Busimi namai
“You’ll live somewhere abroad.” Bandziau klausinetis, kur tiksliai. Jo pastebejima baigiau teiginiu: mama nenustebtu, susigyventu. Tetis - jam sunkiau. As tecio mergaite, bet irgi viskas butu gerai” (del tecio bandziau viltis ir patiketi pati).
Gyvenimo ikona - senelis
“There is an icon person. Man. Old. I guess relative.” Cia ne nesuabejojus atkirtau: “grandpa”. Tai buvo sventa tiesa. Su seneliu leidau vaikyste Druskininkuose. Klausydavausi jo neissenkamu pasakojimu. Ilga laika buves mokytojas, mokyklos direktorius. Pats is saves puikus retorikas, parases ne viena knyga, bet toli grazu ne tukstantosios dalies savojo gyvenimo dar neisdestes ant popieriaus. Ji nuolat prisimenu. Myliu. Dievinu. Vienas sunkiausiu momentu isvykstant is Lietuvos pusei metu buvo mintis, kad nematysiu senelio. Pripazitu, matau ji retokai, taciau zinojimas, kad galiu betkuri momenta nuvaziuot pas ji, mane ramina. Isvykimas i Indija atvirksciai. Bijau prarasti.
Kas busiu pasaulio kraste?
“Your profession will be related to speaking - lecturer, professor, lawyer, etc. You like teaching, giving advices.”
Tai ar busiu laiminga?
“Busi laiminga betkuriuo atveju ir visai nesvarbu, kuriame pasaulio gale. Neturi jokiu problemu ir bloku, stabdanciu siekti, gyventi, buti laimiga.” (blokai - desines rankos nykscio zonos rauksles, kertancios pagrindines per visa delna einancias rauksles)
Draugai ir Priesai
Argi dar pridure: “Draugu turi daug”. Iskart mintyse perbegau ju visu veidus, pajauciau emocijas, kurias jie sukelia. Darkart prisiminiau pakeliui Vilnius - Varsuva gauta mamos zinute “Turi puikius draugus”. Ir tai tikra tiesa. Priesu irgi turiu (auksciau pastraipoje). Na, zodziu harmonija - tikriausiai norint tureti daug pozityvo, turi susitaikyti ir su negatyvu gyvenime.
Kiekvienas turime ne tik pliusu, bet ir savu minusu
Ir tuomet prabudo mano racionalioji dalis. Juk negali buti, kad zmogus yra tobulas ir neturintis minusu. Kiek gi galima gyventi liaupsemis. Kiek daug savyje mes nepastebime! Tai kokie gi mano minusai?
“Bad and good thing about you is speaking. Bad thing - your speaking sometimes causes problems to you, grows disattention to other people.” Ir vel prisiminiau ta pati mamos sms Vilnius - Varsuva kelyje.
Testinumas ir kitimas
Zmogaus rankos, tikslaiu delnai keiciasi kartu su kintanciu zmogumi. Dabar belieka nusifotografuoti delnus pradzioje didziosios keliones Indijoje, pabaigoje ir jas palygint. Na, ir, zinoma, kelionei baigaintis, kreiptis i “Indiskaji orakula”, kad appasakotu, ka savo pakitusiu poziuriu pakeiteme savuosiuose gyvenimuose / likimuose.
Jei jau duris atsiveria zmogui i mano kambari, tai ir mano pasaulyje jis laukiamas
P.S. Apkeliauti gali tikriausiai ir visa pasauli, bet galiausiai suvoksi, jog grizai prie saves. Tik ka prisiminiau, kad gal pries 6 metus, zaisdama su kopijavimo aparatu, prisidariau savo delno kopiju. Po kurio laiko jas radusi sugalvoja isiremint. Taip ir padariau. Pasikabinau virs pianino (savotiskas altorius mano afrikietiskame kambaryje) tiesiai priesais duris, pro kurias aptenkama i mano persnaliausia pasauli. Visada tvirtindavau, kad tas delna - atvirumo simbolis. Jei jau duris atsiveria zmogui i mano kambari, tai ir mano pasaulyje jis laukiamas. Pasirodo, daug ir indiskos tiesos tame yra.
Jokiu taisykliu kelyje. Neziuri i sonus ar atgal. Pyptelejimu perspeji, kad darysi koki nors veiksma, o ka jau ruosies daryti, tegul kiekvienas eismo dalyvis pats suvokia. Sviesoforu spalvos neegzistuoja. Posukiai irgi. Pro sali lenkiame autoriksas, kitus automobilius, krovinines masinas, ismargintas lyg is cirko. Saligatviu nera. Salelese, viduryje kelio, miega zmones. Ant kartoniniu tvoru, skirianciu gatve ir kita teritorija, lauko reklamos. Absoliuciai primityvios, lyg branding’as, reklamos ypatumai, konsiumerizmo manipuliacija ir visas kitas vakarietiskas slamstas cia neegzistuotu. Vietomis yra apsveitimas, vietomis ne. Jokios sistemos. Cia lusnos, cia normalus, indiskais rastais puosti namai. “Stop” ar kitas perspejimo juostas atstoja kaledines girliandos, sukabintos ant tu paciu kartoniniu tvoru. Horizontas lyg utopiska svajone. Viskas cia vyksta tarp sienu, ribotu teritoriju, atvertu aukstais murais, ant ju papildomais sukrautomis spigliuotomis metalinemis vielomis. Siuksles visur, kur tik akys uzmato. Jokios tvarkingumo, etstetikos, ka jau bekalbet apie minimalizma, kulturos. Dauguma kelyje lenkiamu masinu, kad ir kokie prabangus netgi dzipai bebutu, viskas cia ilenkta, irezta. Mums oro uoste i masinos uzpakali irgi kazkas sugebejo ikalt. Mes iskart sureagavome ir laukeme, kas bus toliau, taciau vairuotojas tik neemocingai kazka panoseje sumurmejo ir tese vaziavima. Pagaliau pasiekeme dar vienus vartus. Jiems atsiverus ivaziavome i neisitiketinai ramia Deliui teritorija. Pasiekeme Egles ir jos seimos namus. Sypsenos, ketvertas tarnu iskart emusiu krauti is bagazines musu toninius lagaminus ir nesti i vidu, ramybe ir europietiskas (neiprastas Indijai) interjeras nedideliame, jaukiame bute.
Pirmasis velyvas vakaras, uzsiteses iki 4-5 ryto
Iskart sulaukeme pasiulymo uzkasti po varginanciai ilgos keliones. Ememe pazindintis, pasakotis. Iteikeme lauktuves is Lietuvos (kepala juodos duonos, lietuvisku sokoladu, pora sureliu, kurie didvyriskai issilaike kelioneje ir nespejo sugesti). Namuose gyvena Egle, jos vyras Argi (abu interjero dizaineriai - susipazine Londone studijuojantys pastaraji dalyka), dar visai jaunutis sunus Severinas - Sargam, itin retas indiskas vardas (kitaip sulietuvintai mazybiniu kreipiniu vadinamas Sargamuku), Argi tevas (Indijoje iprasta gyventi su tevais, juos globoti senatveje), buves ilga laika mokytojas, labai rupestingas bengolas, nors ir snekantis labai jau neaiskia anglu kalba su Hindi akcentu, ir labai jau mielas, snekus 63 metu svecias is Keralos (kuriam priklauso geriausi restoranai nuo vidurio pietu iki rytu azijos. Puikus destytojas / guru, kuris megsta pasakot, nuolat sypsosi, yra ypatingai teigiamas ir nesusireiksmines, nors tikrai turi del ko. Dar ir dabar negaliu juo atsizaveti), kuris siuo metu padeda Eglei su Argi ruosti viena projekta (irgi buves kuri laika mokytojas), tarnu burys (vairuotojai, valytojai, vaiko aukle, sefas - vyrejas (gaminantis ypatingai skaniai indiska maista). Prasnekejome iki pat paryciu ir nuejome sapnuoti indisku sapnu apie nenuspejama rytdiena.
Alkoholio ir tabako vartojimo kultura
Mums vos iejus i vidu, iskart pasimate, jog svecias is Keralos siuose namuose yra megiamas ir jau tapes kone seimos nariu. Jie su Argi nuolat snekuciuojasi, eina kartu parukyti i balkona. Indijoje yra nerukoma salia tevu / vyresnio amziaus zmoniu. Taciau tai darkart pabrezia Argi santyki su sveciu. Jie tarsi lygus, nors paprastai vyresnis Indiskoje kulturoje buna virsesnis.
Kol Argi su sveciu snekuciuojasi balkone, Egle pasakoja, apie karta, kai jos vyras baisingai sirgo ir negalejo pakilt is lovos, taciau buvo daug rukantis. Tuomet kasdien jam tevas pirkdavo po pokeli cigareciu, nelipdavo i antra auksta (kur Argi gulejo), o nuo laiptu mesdavo lovos kryptimi. Tai pavyzdys pagarbos isreiskiamos vienu kartu kitoms. Alkoholis cia taip pat nevartojamas skirtingu kartu prie to paties stalo ar net toje pacioje patalpoje. Tiesa, daug zmoniu cia jo apskritai grieztai nevartoja del religiniu dogmu.
Pazindinames su silnamio salygu Indija
Sestadienis (2009 08 22)
Visur vaziuojame su vairuotoju. I galva pradeda listi mintis, kad kitaip cia butu tiesiog neimanoma, be to, prie gero greit priprantama.
Apziurinejame potencialias gyvenamas vietas. Cia tikrai viskas yra kitaip ir netgi suvokiama kitaip.
Vel buname namuose, kur nuolat siulo maista ir be perstojo pasakoja apie indisko gyvenimo ypatumus, visuomenes suvokima, rengimosi kultura, maista, zmones, skirtingas Indijos valstijas, subtautybes, kilme, lankomas vietas, industrija.
Toliau tesiame gyvenamosios vietos paieskas. Stebime Indija per automobilio langa
Laukiame (tai raktinis zodis). Cia visur visko reikia laukti ir jei sutarei tikslu laika, labai jau abejotina, kad tuo momentu susitikimas ir ivyks.
Susipazinome su dar viena lietuvaite Rasa, istekejusia uz indo ir berods 7 metus jau gyvenancia cia. Dirba PR srityje ir gyvena Green Park rajone (vietoje, kurioje siuksliu kur kas maziau negu kitur).
Toliau su mergaitemis mastome pamatyti issvajotaji Saket rajona, kuriame nuo pat pradziu norejome gyventi ir nuo kurio taip inirtingai mus atkalbineja laikinuju namu seimininkai. Antras pagal prioriteta rajonas sarase yra Malviya Nagar. Ten sivakar ir vykstame.
Inde, isvykus paskui meile i Londona
Irbeen Singh - inde, pas kuria velyva sekmadienio vakara lekiame. Egle (pas kuria esame apsistojusius) kol kas Irbeen pazista tik telefonu ir turi nemazai bendru pazistamu. Vykome pas ja apziureti dar poros butu. Ta nakti nieko nebesuradome, todel visa paieskos procesa teko nukelti rytdienai.
Musu pirmosios indiskos staigmenos ir dovanos
Vakaras nenuejo veltui. Vos izengeme pas Irbeen i namus, buvome sutiktos itin svetingai. Eme siulyti vandens, arbatu, ivairiausiu rusiu, spalvu ir skoniu nuo saldziausiu iki astriausiu uzkandziu. Irbeen tiesiog spindejo. Nors yra ir atrodo kaip iprasta inde, taciau jos vidine energija ir pozityvumas verzte verziasi i isore. Pasirodo ji “reiki” trenere. Gerumas jos pasirode ne tik svetingume. Isedome i masina, kuria atvaziavome su Egle. Irbeen iskart eme sneketis su vairuotoju kaip su sau lygiu. Elgesys su patarnautojais Indijoje itin daug pasako apie zmogu.
Tiesa, pries iseinant is Irbeen namu, ji keletui momentu dingo. Pasirodo, rinko lauktuves mums, kuriomis buvome apdovanotos jau isedus i automobili. Tai buvo musu pirmosios indiskos staigmenos ir dovanos. Netiketa, malonu, bet truputi nejauku. Mes, lietuvisko mentaliteto zmones, tikriausiai, apskritai nesame prate priimti dovanas, juolab pirmaja pazinties diena, sikart netgi valanda.
Rytdiena. Irbeen po poros dienu isskrenda atgal pas savo vyra i Londona, taciau nepamirso ir pasirupino mumis. Dabar reikia tik lydincio mus zmogaus. Rasa apsiema sefuoti lietuvaites, kurios yra jai tokios fainos ir laukiamos pasnekejimui lietuviskai.
Malviya Nagar pakrasciais
2009 08 23 Sekmadienis
Atvykome i antra musu prioritetu sarase rajona. Vaizdelis tikrai ne kazka. Kad Indijoje neegzistuoja saligatviai yra viesai priimta tiesa ir taisykle, taciau kad gatveje vietoje tiesinamo grindinio zvilkeliu, tiesina siukliu kruvos, taip dar nebuvo. Atvykome. Pralaukeme vietinio brokerio geras 40 minuciu. Pasiule prisesti ir isgerti PEPSI (tai jiems vietine kola). Pastarasis zenklas reiskia viska blogiausio kas tik imanoma - neribotas laikas laukimo. O kas belieka. Sedome ir laukeme, vaidinant, kad geriame, nors isties ne. Ledukai gaminami is krano begancio vandens. Vadinas gerimas irgi sugadintas. Pagaliau sulaukem gal dar keturiu papildomu brokeriu, kurie eme siulyti viena uz kita baisesnius butus.
Marmuriniais laiptais i siukslyna
Sviesos beveik nerasta. Marmuriniai laiptai ir grindys cia iprastas reiskinys, nes tai kone dazniausia ir pigiausia statybine medziaga. Iejus i vidu pakraupsti. Siaubingas bardakas, kaiminysteje langai isdauzyti ir tikriausiai isnesti parduoti salikelese. Stovi vietomis supjaustytos ir ispurvintos sofos, suluzusiom kojom pakapotas stalas, isklerusi spinta. Aisku, kad su pastaraisiai nieko kito nedarysi, kaip tik mesi lauk, nes neaisku kokie gyviai spejo juose apsigyventi. O brokeris su pasididziavimu i minetuosius baldus pompastiskai beda pirstu ir pabreziamai garsesniu tonu taria “Furniture.. Furniture”.
Supykstame nejuokais, kad musu laikas eina suniui ant uodegos. Aiskiai isdestome esmines detales, ko mums reikia: nedidelio butuko su 1-2 kambariais, bent pagrindinai apibaldinto, svaraus, tvarkingo. Jokiu prabangu nereikia. Tegul buna saugesne vieta, arciau susisiekimas.
Indiski nekilnojamo turto pezalai
Vel esame itikinejamos, kad turi buta butent toki kokio mums reik ir vel vedasi velniai zino kur, dar giliau i siukslynus, kur vos praeiti imanoma. Aplinkiniu zvilgsniai darosi vis labiau veriantys (tai reiskai, kad cia baltaodziai apskritai nesilanko). Tolumoje matyt kazkas panasaus i indiskuju slums plytine / murine versija. Vinguriuojame klaidziais kiemais, lenkiame perkarusius ir nuplikusius is alkio sunis. Vaizdas darosi itartinas. Vel ir vel perklausiame, ar tikrai rodys tai, ko ieskome, atgal gauname tik “Very bjutiful mai friends, very nais”. Ieiname i buta ir kantrybe galutinai truksta. Butas stadijono dydzio. Pristatyta neaiskiu baldu. Tualetas stovimas, langu nera, siuksles voliojasi kampuose. Kitame kambaryje matyt netgi zmones, kurie cia gyvena!!!
Spjauname i monkey business ir varomes lauk is to rajono. Nebesuprantame su mergaitemis, kas cia vyksta. Musu antras prioritetu eileje rajonas yra siaubu siaubas, kur dienos metu nejauku, ka jau kalbeti apie vakara (o cia temsta anksti - apie 17:30). Isvis neaisku, ar kas per balkona nesugalvos kada pasisveciuot uzsukt, nekviestais sveciais pabut.
Guest House’ai
Cia pagal visas tradicijas guest house’ai yra skirstomi atskirai panelems ir atskirai vaikinams. Taigi, mielieji, norintys gyventi neilgiau nei 11 menesiu Delyje ar kitame Indijos mieste ir esate nesusituoke su kitos lyties draugais, su kuriais keliaujate, nusiteikite - apsistosite butent Guest House.
Lietuviai pereme indisko mentaliteto negatyviaja puse
Vaziuojame i GK 1 (Great Kailash) turgu. Pagrindiniai tikslai: issikeisti pinigus, isigyti vietines mobiliojo rysio korteles, pamatyt viena labiausiai “happening” vietu, anot Egles. Atejome su kita lietuvaite Rasa (Egles vadinama Rasele). Ji buvo itin gerai nusiteikusi. Sake: “Va, issikeiteme pinigus, o dabar pats laikas paislaidauti”. Na, gal ir geras nuteikimas, pozityvumo suteikimas pirmomis dienomis Indijoje. Pralekeme per parduotuves. Uztrukome 40 minuciuvien tik isigyjant paprasciausia papildymo kortele. Rasele toliau prikolino, linksminosi ir linksmino mus. Namo, mus parveze Egles vairuotojas, o Rasele patrauke savais keliai, mielai atsibuciuodama su mumis ir kalbedama apie tai, kaip kartu linksmai leisime laika.
Atimk paskutini siauda, nes tai “yra zmones, kurie tiesiog nesekmingi”
Grizome namo. Apturejome miela vakara, kupina neissemiamu pokalbiu. Rytdiena pabandeme pasiskambinti pradingusiai Raselei, o ji pareiske, kad daugiau mums padeti ne nesiruosia. Pagrindinis motyvas: “yra zmones, kurie tiesiog nesekmingi.” Man buvo sokas. Pradzioje ne negalejau patiketi. Juokas per asaras ir niekaip kitaip. Besisypsantis veidas, slepiantis smegenis perpildytas egoizmu, neretas reiskinys Indijoje. Tik gaila, kad musiskiai, budami tarp vienetu tautieciu taip toli nuo namu, uzsimirsta esantys nuosirdzios ir svetingos tautos nariais ir pradeda kiaulinti sunkiausiu laikotarpiu, kai ju pagalba butu vertesne milijarda kartu daugiau nei luitas gryno aukso.
Karma
Indijoje imu ismokti to, ka mano drauge Mare jau Lietuvoje mokejo - nuryti pikta zodi, nekreipti demesio ir nekersyti atgal. What goes around - comes around. Karma juk egzistuoja netgi vakarietiskame pasaulyje, ka jau kalbeti apie Karmos gimtine - Indija. Rasele, nuosirdziai tikiuos, kad tau visa tai ir neatsisuks bumerangu, jei dar neatsisuko.
Geri zmones is pradziu nevisai svetingoje Indijoje
Kad jau isliejau savo nusivylima ir lengva skausma apie lietuvaite su negatyviaja indisko mentaliteto dalimi.. Noreciau isreiksti ypatingai didziule kaip pasaulis padeka Eglei, Argi ir visai jusu seimai, bei zmonems, supantiems jus. Aciu, kad padejote paciu sudetingiausiu laikotarpiu. Nespjovet ir nepametet musu, nors turejote pilna teise tam. Kad ne tik parodete, bet ir apgyvendinote mus kupinuose silumos, saugumo, jaukumo, rupescio ir svetingumo indiskuose namuose. Parodete, kokia grazi gali buti jusu kultura ir kiek gerumo gali skleisti svetimsaliams. Zinau, kad turbut gyvenime neimanoma bus atsidekoti uz tas dienas, praleistas jusu namuose, bet tikiuosi, kad velgi savu ruostu visa tai jums sugris su dar didesne sekme, seimynine laime, dziaugsmu ir ramybe sieloje.
Stai ka pasake Argi: “As buvau tokioj situacijoje Europoje, kaip jus cia, Indijoje“. Rodos, daugiau komentaru ne nereikia.
Indiskas orakulas lietuviskam delnui
Tesiame naktinius pokalbius su namu, kuriuose esame apsistojusios, seimininkais. Egle lyg tarp kitko uzsimine, jog jos vyras Argi turi paveldejes is savo mamos labai jau specifine savybe - tai zmogaus likimo skaitymas is delno. Apie tai placiau kitame irase “Indiskas orakulas lietuviskam delnui”.
Sekmadienio velyvas vakaras su tarybines virtuves kvapais
To pacio pirmadienio velyvas vakaras. Sedziu balkone. Lyztelejau suru pirsta, kuriuo tik ka braukiau savo kakta. Pro sali ramiu zingsniu pedines suo uzsibuvo ilgiau. As karts nuo karto dirsteliu i ji, jis uodega pavizgina man, palenda po balkonu ir traukia toliau. Pirma naktis, kai vos iejus i balkona imu visa garuoti ir tikraja to zodzio prasme “begti” (prakaituoti). Vis labiau i oda isigeria Delio gatves kvapu misinys. Tiesa, vakar musu gatveje tvyrojo keptu desreliu kvapas. Siandien grikiai. Atrodo, kvapu palete remiasi tradicines, mums lietuviams taip iprastos, tarybines valgyklos racionu. Nors ju, tarybininku, cia Indijoje tikriausiai ne kvapo nebuvo.
“The country where the sun never goes down”
Kalbejome tryse: Argi, ju namu svecias ir as. Jie man toliau tese pazinti su Indija. Labiausiai mintyse uzsifiksavo beprotiskai graziai skambantis salies, kurioje praleisiu artimiausius 6 menesius apibudinimas. Tegul tai buna 2009 08 23 dienos fraze “The country where the sun never goes down”. Man paaiskino, kodel. O jums tegul lieka interpretacijai, paremtai istorija ir geografija.
Diena, kai siltnamio salygos baigiasi ir prasideda indiska realybe
2009 08 24 Pirmadienis
Sakyciau, jog norint pajausti tikraja Indija, bent jau Delhi, reikia vaziuot Autoriksha (siandien pirma karta tai darysime ir dar savarankiskai). Susiduri realiai, koks yra eismas: gatvese vaikai, pardavinejantys viska, kas tik imanoma, besikabinejantys prie taves tol, kol ka nors isigysi arba susiimsi ir sugebesi vaikui grieztai atsakyti, kad pradingtu ir daugiau never ever nepasirodytu. Ne tik uzuosti, bet ir matyti dienos sviesoje smoga. Po kad ir neilgos keliones ant drabuziu akivaizdziai matyti nusedusi purva, dulkes, smoga, balu vandeni. Is autorikshos islipus saziningai ieskoti savojo tikslo tarp milijardo adresu, kai egzistuoja tik pagrindines gatves, o visa kita isdestyta blokais. Ir lipk per galvas ieskodamas, o klausdamas praeiviu nenustebt, gaves visus skirtingus atsakymus. Krypti issiaiskini tik tada, kai pereini visus imanomus pasirinkimus ir lieka tik paskutinis teisingas variantas. Tai buna pirmom dienom. Veliau ismoksti grieztai nelipti is autorikshos (ka jau bekalbet apie atsiskaityma), kol neatveza iki pat duru ir nepasitvirtini, kad tai tikra ta vieta, kurios ieskai.
Ir dar viena desperate diena, kai ieskome gyvenamosios vietos. Laikinieji namai, kuriuose sveciuojames jau kelinta para is eiles, mums ypatingai svetingi, bet tai dar labiau komplikuoja isejima i siaubingai triuksminga Indijos gatve. Siandien issiunciau sms zinute mamai su kontekstu, kuriame apibudinau Indija visais imanomais blogiausiais dalykais.
Fotografuojies tada, kai neturi kitu rupesciu
Kazkaip vakare kilo mintis, jog neturime jokiu kadru, pagautu jau cia vietoje. Fotografuojames? Ne, tikriausiai, vien del to, kad zinome, jog cia uzsiliksime kur kas ilgiau, nei poros savaiciu atostogoms. Fotografavimas mums lieka paskutiniu dalyku prioritetiniame sarase. Kazkaip netgi sutrinki, ka iamzint ir ko ne. Juk fotografuoti ta pacia gatve, tuos pacius zmones, tuos pacius gatvemis klaidziojancius perlysusius sunis, bardaka gatves eisme ir bardaka apskritai kaip ir nebereikalinga, nes tokiu fotografiju padaryta milijonai. Uztenka tik pagoogle’int. Fotografuotis paciai to fone? Na, on one hand - isiamzinciau siukslyne. Pripazinkite, mazu maziausiai laikytumete mane kvaila, jei tas siukslynas butu bet kur kitur, o ne Indijoje (Afrikoje ar kitoje treciojo pasaulio valstybeje).
Kaip mes ciuzinius pirkom
Pirmadienis 2009 08 24
Siandien bus pirmoji naktis, kai sapnuosime indiskus sapnus naujuosiuose namuose. Pries tai uzsipirkome rankomis cia pat vietiniame turguje siutu ciuziniu ir pagalviu. Sutareme, kad pinigai bus sumoketi, kai visa kraiti atves iki pat ex namu (Pas Egle ir Argi). Suma - 450 INR (25litai = pagalve + ciuzinys). Netrukus, einant pirkti pigiausiu kokiu tik imanoma sariu, kuriuos pasiklotume ir uzsiklotume, sulaukeme skambucio is “ciuziniu industrijos kioskininko”, kuris isdidziai pareiske, jog pasirodo, tie ciuziniai mums yra tik nuomojami. Tikriausiai viskas taip ir butu pasibaige, jei ne Egle, kuri puikiai sneka vietine hindi kalba, todel tokio zmogaus paprastai pardavejai nera linke apgaudineti. Mission accomplished - ciuziniai saugiai pristatyti ir ne nuomai. Nei anksciau, nei dabar. Kas zino, kas bus veliau: gal mes pacios imsimes naujo indisko versliuko - ciuziniu nuomos, kas tikriausiai netgi ir paklausa turetu nesuvokiamos rinkos ir vartotoju noru salyje.
-Netrukus skaitykite:
“paskutine vakariene” rupestingiausiuose Indijos namuose
Atiduota pagarba garbingiausiam namu gyventojui bei gautas palaiminimas - simbolis pradzios pabaigos ir naujos pradzios.
Nepelnyta studiju skola is tolimosios Europos centro
“Prieskelioniniai nesusipratimai” arba “Visi Avinai vienodi”
Nesulaukusi skambucio ir geriausio savo draugo, nusprendziau nepasididziuoti ir pasiskambinti pati, prasinesti, kad isvykstu. Kitame telefono gale isgirdau nuostaba. Pasirodo, jam susisviete, kad isvykstu po savaites. Jis, mat visa grafika susideliojo, kada isvysta darbo reikalais i Latvija, veliau i Ukraina, po to dar porai dienu i Vokietija ir iskart po to tinkasi su manimi, kad padoriai islydetu.
Nori kaip geriau, o gaunas kaip visada
Viska metes, parleke pas mane i namus, likus vos 2 valandom iki mano isvykimo. Matemes neilgiau negu 4 minutes. Gal vis delto, kai pajauti, jog tam tikra prasme, nors ir ne visam laikui, bet “prarandi” zmogu, ivertini is naujo arba dar labiau. Ir ta pati momenta, nors buni salia, speji pasiilgti. Islekiau basa i kiema. Nors iprastas scenarijus buna, kad sedu i jo automobili ir siausiame kur i ramia vieta pabuti, sikart vienas kita apkabinome taip stipriai kaip tik imanoma ir nenoriai paleidome is glebio, tokio susitikimo pakartojimui jau tik kitais metais.
Tetis
Praejusi savaitgali praleidau su teciu ir seneliu sodyboje in the middle of nowhere. Sededama automobilyje stotyje pasiskambinau teciui ir darkart pasikartojo ta pati istorija. Tevelis net pasimete, kai pasakiau, jog skambinu atsisveikinti. Pasirodo, jis mane identiskai mano geriausiam draugui - isvykstu savaite veliau. Ech, visi tie avinai vienodi ir visvien juos myliu ;)
Penktadienis 21:30 lietuvos laiku. Stoviniuojame Vilniaus autobusu stotyje. gaudome paskutiniuosius lietuviskus momentus.
Iskart dekoju visiems draugams, kurie nepasididziavo ir atvyko manes islydeti.
Zenklai
Dar nezinome, kas musu laukia po nepilnos paros, taciau esame prisiklause milijona istoriju is skitingu saltiniu, jog Indija - mistikos ir “zenklu” krastas. Pirmasis ryskus zenklas, mus “istiko” jau vilniaus autobusu stotyje. Cia paskutiniu momentu, kai lagaminai jau buvo sukrauti i autobusa, mus vesianti i Varsuvos oro uosta, viena “musiske”, kuri taip pas turejo keliauti kartu i Indija, pirma karta gyvenime istiko epilepsijos priepuolis. Neaisku nei kas, nei kaip, nei kodel O gal tiesiog Indija tare savo? Juk sako, kad ne tik nera abejingu siai saliai, bet ir didelis issukis yra keliauti i toki krasta, juolab pusei metu, o ne siaip paturistauti. Dabar galiu ranka prie sirdies pridejus pasakyti, jog pastarieji teiginiai yra absoliuti teisybe.
Neisvyko. Busimos bendrakeleives kelione baigesi ne neprasidejus. Tikiuos, Doviles sveikata pasitaisys ir tikrai atsiras galimybe atvykti i Indija. Ju viskam savas laikas.
Riccio, dekoju, kad staigiai reagavai ir puolei padeti Dovilei. Linkejimai ir pagyrimas nuo Ugnes mamos.
Viesas atsiprasymas: tuo momentu kai vyko sis insidentas, bandziau krautis lagamina i autobusa ir ne nesureagavau, kas ka tik ivyko. Atsiprasau uz nedemesinguma ir abeinguma.
Dar vienas nesusipratimas - “Stabdykit autobusa!”
Stoviniamove, snekejomes kaip cia viskas pakryps keliones metu, gasdinomes ir raminome vieni kitus del bendrakeleives nelaimes ir ne nepastebejome, kaip autobusas eme judeti. Taip, su visais musu daiktais, paruostais pusei metu! Mano mama puole begti ir saukti “sustokite”. Mes toliau bandeme susigaudyti ar tai isties musu autobusas, kuris pamirso mus, keleivius. Pasirodo, vairuotojas uzsikniso laukti, todel nusprede isvykti. Ememe is paskos vytis autobusa ir mes. Susokome ne nesuprate, kas tik ka ivyko. Kelione prasidejo audringai ir nenuspejamai. Pradejome vienbalsiai dalintis mintimis, kad “zenklai” prasideda.
Mama, esi tikra saunuole, kad nevepsojai, kaip mes apspange tikriausiai nuo minties apie Indija ir eme tempti guma, reaguoti leciau (butent taip kaip viskas vyksta cia Indijoje, isskyrus eisma).
Po keletos minuciu vaziavimo autobusu teko skambinti draugams, atsiprasineti, kad netgi padoriai atsisveikinti, ismyluot, isbuciuot nespejau. Anw, manau, mielieji, puikiai zinote, kaip jus myliu ir dievinu, uz tai, kokie esate ir kaip gerai mane pazistate. Muac!!! :)*
Nakties ismintis: Neisimylejus, bet myliu
Kai tenka vaziuoti taip ilgai, kad kompas speja issikrauti, naktis trunka amzinybe, o veikti nebera ka, pradedi begti per savo gyvenima, lyg dokumentini filma savo galvoje. Ir tada visiskai neitiketai ir niekam nepaskatinus ir netgi jokiai asociacijai nepasimaisius, suvokiau: “Ne, as neisimylejus, as myliu”. Ir tada klausiu jokiu nebelieka.
Polekiski oro uosto ypatumai su mandagiais kalasnikovais priesakyje
Akstyva ryta atvykome i Varsuvos oro uosta. Temperatura jau 6 ryto buvo tikriausiai 30 laipsniu. Parsitempeme bagaza i vidu. Pradejome tvarkytis. Ejome, tradiciskai keliautojams, i tualetus bent apsipraust po nakties vaziavimo. Po to ske energijos uztaisas dienai - puodelis kavos. Ziurejome “TukTuk Indija” ir laukeme kol patys pasibelsime. Stumeme laika lagaminu apsuptyje. Bent pora trejeta kartu buvome paklausti, ar visi lagaminai musu. Tvarka cia pakankamai sugrieztinta. Stebima aplinka, ar nera kokio itartino lagamino, su potencialiu sprogmeniu. Pradejo rinktis vis daugiau apsauginiu su sautuvais. Iskart po to seke banga tamsesnio gymio, rodos, musulmonisku krastu zmoniu.
Net ir polekai sugeba nustebinti lietuvaicius
Buvome pamaloninti, kai bent kelis kartus priejus apsauginiams, paklausti ar visi daiktai musu, isgirdome svaria ir tvarkinga anglu kalba ir isvydme sypsenas veiduose. Tokie ir turetu buti siuolaikiniai oro uostai - suteikiantys keliaujantiems saugumo jausma, bet neatbaidantys ir negasdinantys itarnejimais.
Oro uoste stume laika 4 iese (Egle, Ugne, Karolsi ir as), sulaukeme ir 5-ojo bendrakeleivio Kriscio.
Extremaliu isbandymu metas - Check-In
Atejo laikas check-in’ui, t.y. lagaminu ir likusios bagazo dalies sverimui. Neramu. Musu ketveriukes lagaminai nevirsijo svorio limitu. Kristijonas intensyviai pradejo kraustyti lagamina. Neisitiketina, kad is paziuros i toki nedideli bagaza galima tiek mantos prisikrauti. Nuemus kalna daiktu, jo bagazas svere 25 kg. Polekai praleido, bet perspejo, kad is Indijos tikrai tiek neissives, nes ten viskas sugrieztinta.
Kirtome vartus ir prasinese, bezioplinedami po “Duty-Free” parduotuves, sedejome i lektuva, skraidinanti i Viena. Ten pasimate ir vizualiai pokyciai. Artejant link mums reikalingu vartu i Deli, zmoniu oda “eme tamseti”, bruozai kisti, drabuziai ilgeti, margeti, moterys daresi vis mziau pastebimos, zmoniu maseje tapome mazuma. Mission almost accopli shed - sedime lektuve “Vienna - Delhi”. Skrendame vis auksciau, o laikrodzio rodykles sukasi atgalios.
Pries ant indiskos zemes nuzengiant: kiauliu gripas ir respiratoriai
Likus porai valandu iki skrydzio pabaigos kiekvienas keleivis i rankas gavo popieriaus lapus - anketas. Cia prasomi esminiai identifikacijos duomenys ir papildomi apie buvima per pastaraji 10 dienu laikotarpi kiauliu gripo infekuotose salyse.
Einant is lektuvo vazinejanciu koridoriumi, buvome nubloksti karscio bangos. Cia jau velyvas vakaras apie vidurnati. Dregme paverte mus varvanciais vos per pora momentu.
Pirmas vaizdas oro uosto pastate - sokiruojantis. Visi vietiniai su respiratoriais. Pastatas primena tarybines statybas, o augalai - atograzas. Pirmoji mintis mano galvoje, veliau ir ant liezuvio - “Kuba” (del europietiskos statybos ir vietiniu simboliu: palmes, vazonines atograzu geles, augancios vazonuose ir, rodos, lyg numestos viduryje holu. Aptvertos “stop” juosta, kad plustantis srautas is lektuvu ju nenusinestu nepastebimai kartu su mase.
Keliaujame toliau prie isejimu ir daiktu atsiemimu. Dar viena “siena”, kuria, noredami kirsti, privalo atsicekinti. O tai vyksta tokiu budu: anketos apie kiauliu gripa, pildytos lektuve, privaloma sudedamoji dalis. Ateini, paduodi. Specialios kameros fiksuojancios zmogaus kuno temperatura, televizoriuose viesai rodo kiekvieno kertanciojo bukle. Pora klausimu apie lankymasi infekuotose kiauliu gripu salyse ir jau stovime paskutiniame patikros pukte. Nuoseklus zvilgsniai i pasus, vizas, kitus dokumentus, “kiauliu gripo” anketu surinkimas ir mes pakeliui link lagaminu. Vaizdas nebesikeicia, o respiratoriai atsiranda ir musu galvose kaip “must have” dalykai.
Indira Gandhi Airport tualetai - pirmasis kulturinis sokas
Kol laukiame savuju bagazu, dairomes aplink. Vaizdas indiskeja. Tiesa, oro uoste kainos visur rasomos doleriais. Pora skambuciu lietuvaiciui, studijuosianciam kartu su mumis, kuris jau kuris laikas viesi Indijoje. Jis jau oro uoste, pasitikimu saleje laukia musu. Tuo tarpu mes einame i tualeta. o ten.. Nespejus nusiplauti ranku, jau salia stovi moteris paduodanti ranksluoscius rankoms valytis. Imame ranksluoscius. Truputi pasimetus, mandagiai dekojame. Iseinant atsisveikiname. Juk musu kraste iprasta dekoti uz paslaugas / pagalba. O kaip elgtis cia dar nezinome.. Taip, dabar aisku, mes isties salyje, kurioje zmoniu darbo jega beveik nevertinama.
Pirmi zingsniai ant sventu karviu zemes
Ieiname i pasitikimo sale. Ten kruva zmoniu, apstoje iejima is kaires ir desnes, ieskanciais zvilgsniais ir lapeliais israsytais viso pasaulio pavardemis rankose laukia. Susitinkame su Tomu (lietuvaiciu, kuri minejau). Iseiname pro duris. Ten mus apsitinka dar didene mase zmoniu. Impulsyviai ir visikai naturaliai paklausiu “kol neiname i lauka” ir tampu sokiruota tuoj pat sekanciu atsakymu “mes lauke”. Man neitiketina, kol nepakeliu akiu i virsu ir nepamatau pro delio sviesas bandanciu prasibrauti silpnu zvaigzdziu sviesu danguje. Taip, mes isties lauke, taciau cia aisingai karsta ir dregna. Beje, ne taip karsta kaip klausydama istoriju apie indija, pati isivaizduodavau. Bet, itariu, kad vidurnakti ten buvo arti 40 laipsniu silumos. Dabar ir mes pradedame dairytis ieskanciais zvilgsniais vienos is musiskiu mergaiciu pavardes. Turi buti vairuotojas, laukiantis musu. Jauciame lyg zoologijos sode, tik sikart esame kitoje aptvaru puseje. Triuksmas gniauzia ausis, smarve - nosi, zvilgsniai varsto mus is visu pusiu. Pasiskabine suzinome, jog vairuotojas veluoja, todel nelieka nieko kito, kaip tik viltingai laukti ir tiketis, kad tai ne istrauka is “Belaukiant Godo”.
Didziausias klubas pasaulyje
Pagaliau sulaukiame skambucio, kad vairuotojas musu laukia salia oro uosto su uzrasu ant lapo. Tiesa, susirasti lietuviska varda indiskame oro uoste yra pakankamai sudetinga. Cia reikia grustis pro minia ziurovu ir triuksmautoju. O ju cia daug todel, kad puse jei galetu, jau butu sueje i oro uosta, bet paprastajam i oro uosta iejimas mokamas. Itariu, kad net ir face control cia egzistuoja. Sai tau ir didziausias klubas pasaulyje (juk oro uostas talpina visu saliu teritorijas, nes kol nekerti vartu (vadinamos “sienos”) viduje, dar vis skaitaisi esantis salies, is kurios pakilai, teritorijoje.
Asmeninis vairuotojas & co
Pagaliau suradome lietuviska varda, atsisveikinome su vyriska musu saikos dalimi ir mes, mergaites, pradejome traukti paskui vairuotoja masinos link. Vairuotojas paeme manaji lagamina vezti iki automobilio, du papildomi vyrai eme Egles ir Ugnes lagaminus. “Malonus zmones, greitai reaguojantys situacijoje” - tokai pirma mintis buvo iki tol, kol pasiekeme automobili ir sulaukeme atkistu delnu su is paskos sekanciu “Pay”. Vienintelis “i tema” zmogus buvo vairuotojas, kiti prisistate staiga tik todel ,kad toks ju uzdarbis - gaudyti “Zalius” turistus ir is ju uzsidirbti neva pagelbejant jiems. Atsisake moket tik todel ,kad neturejome nei vietines valiutos, nei smulkiu doleriu, sulaukeme nepasitenkinimu. Galvoje liko tik “greitai reaguojantys situacijoje”.
Susipazinkite - aplamdytos masinos ir amzinos spustys
Pradeje vaziuoti isvydome dar daugiau zmoniu stoviniuojanciu ar besitrinanciu palei oro uosto langus. Vietiniams tai pramoga - ziureti i baltaodzius (kaip jau auksciau minejau - savotikskas zoologijos sodas). Isvazinejome is oro uosto teritorijos toli grazu tikrai netrumpai. Ausis eme rezti visiskai nelogiskas pypinimas, tarsi veikla is neturejimo ka veikti, kol stovi kamstyje.
Skambutis. Lietuviskas balsas kitame telefono ragelio gale
Skambina lietuvaite, vardu Egle, kuri Indijoje gyvena jau gera penketa metu. Susituokusi su indu (bengolu) Argi, augina sunu ir priema/ pasefuoja/ pavercia pirmasias dienas indijoje lengvesnemis draugams, pazistamies is viso pasaulio ir nepazistamiems is gimtosios Lietuvos. Pirmieji nepazistami Lietuvos pilieciai jos namuose buvo musu mergicku trejetas.
Iskart sulaukeme klausimo, kur ketvirtoji musiske mergaite, nes netgi vairuotojas jos pasigedo, todel dar kuri laika prabuvome automobilyje salia oro uosto. Trumpai papasakojome, kas nutiko, ir ememe is po valio traukti laikinuju namu link.
